Kastytis Žuromskas: Statybų įstatymo pakeitimai padės rinkai kvėpuoti, didins būsto pasiūlą

Aplinkos ministras Kastytis Žuromskas teigia, jog būsto prieinamumo problemai spręsti ilguoju laikotarpiu kuriama strategija, o trumpuoju – siekiama sureguliuoti leidimų jos statybai tvarką. Tam ministerija teikia Statybos įstatymo pakeitimus, kurie, anot jo, padės rinkai kvėpuoti bei vystytojams auginti būstų pasiūlą didmiesčiuose taip stabdant ir kainų augimą. 

„Laukėme pasiūlymų, kalbėjomės su vystytojais, architektais, projektuotojais, surinkom viską ir bus tikrai didelis darbas padarytas, apie 143 puslapiai yra projektas su visais palydimaisiais įstatymais. Dar tikimės papildomų pasiūlymų ir tikrai manom, kad padės rinkai kvėpuoti, kai jis bus pilnai išdiskutuotas ir priimtas“, – interviu BNS sakė K. Žuromskas. 

Be planuojamų infrastruktūros, teritorijų planavimo pokyčių, ministras teigia siekiantis didesnę atsakomybę numatyti ir savivaldybėms, joms skiriant baudas už vėluojamus priimti sprendimus. 

„Jeigu, pavyzdžiui, savivaldybė per nustatytą dienų skaičių nesuderina ar nepateikia jokio atsakymo (į prašymus – BNS), manome, kad papildoma motyvacija būtų finansinės sankcijos“, – sakė ministras. 

– Jau tris mėnesius esate ministru. Kokias didžiausias sektoriaus problemas išskirtumėte ir kokius sau tikslus keliate?

– Pagrindiniai mano prioritetai išlieka miškai, miškingumo didinimas, ekonominis jungimas kartu su bioįvairove ir saugomomis teritorijomis, kad miškininkystė būtų tvari ir tai, ką reikia saugoti, būtų išsaugota. Toliau pereiname prie klimato kaitos, taršos ir viso šio bloko. Tuomet – statybų sektorius ir būsto prieinamumas. Labai trumpai tariant, siekiame, kad statybos liktų kokybiškos, bet leidimai būtų gaunami greičiau ir per tai būtų reguliuojamas būsto prieinamumas. Vystytojai, konkuruodami tarpusavyje, duotų didžiausią naudą valstybei per būstų skaičių, o pačios savivaldybės nesielgtų skirtingai leidimų išdavimo tvarkoje, nes čia kyla tam tikrų iššūkių.

Tuomet turime stiprinti gamtos apsaugą ir aplinkosaugininkų kaip specialybės vaidmenį. Tai apima priežiūros, kontrolės ir visos sistemos stiprinimą. Ne ką mažiau svarbus yra ir biurokratijos bei administracinės naštos mažinimas. Tai atsinešame iš devynioliktos Vyriausybės ir kalbu apie visus sektorius bendrai – tiek Aplinkos ministeriją, tiek pavaldžias įstaigas, tiek teisėkūrą..

Ir paskutinis dalykas – pasiruošimas pirmininkavimui Europos Sąjungos lygmeniu. Tam ruošiamės, ieškome žmonių ir manome, kad 2027 metų pirmasis pusmetis bus labai aktyvus, dirbant su Europos Sąjungos failais. 

– Kokia jūsų vizija ir kokie sprendimai iš jūsų pusės galėtų būti priimami, didinant būsto prieinamumą?

– Greičiausios priemonės tam pasiekti būtų rinkos sąlygų gerinimas. Šiuo metu statybos leidimai daugiabučiams yra išduodami gana lėtai. Lėto proceso kaštai vis tiek kompensuojami per pirkėją, nes jis už tą ilgą procesą turi susimokėti. Jeigu procesas būtų greitesnis, turėtume daugiau būstų rinkoje. O kuo daugiau būstų rinkoje, tuo greičiau jie parduodami ir kaina būna mažesnė – toks ekonomikos dėsnis.

Kitas dalykas – renovacijos skatinimas, kad būtų daugiau antrinio būsto ir didesnė pasiūla rinkoje. Trečias dalykas – būsto prieinamumo strategija ir vertinimas. Aplinkos ministerija šį dokumentą yra užsakiusi ir artimiausiu metu turėsime pirmines įžvalgas, kokias priemones reikėtų taikyti, kad būstas būtų prieinamesnis. Vis dėlto pagrindinė koncentracija išlieka didžiuosiuose miestuose, į kuriuos keliasi žmonės, todėl tyrime daugiausia dėmesio skiriame būtent jiems.

Taip pat šiuo metu kalbamės su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl galimybės kurti municipalinį būstą. Būtų atrinkti tam tikri fondai, kad savivaldybės galėtų statyti ne tik socialinį, bet ir municipalinį būstą. Žiedinėms savivaldybėms jungiantis galėtų atsirasti papildomas būstų fondas, per kurį būtų galima skatinti ir pritraukti žmones į savo rajonus. Nes esmė yra ne tik būsto pasiūla – svarbu, ką žmonės, gyvendami toje teritorijoje, dirbs, kur eis vaikai į darželius ir kokios bus mokyklos. Net ir galėdami pasiūlyti daugiau būstų mažesniuose miestuose, dar nereiškia, kad žmonės ten rinksis` gyventi, jei nebus socialinių paslaugų, darželių ir mokyklų. Tokiu atveju žmonės gali rinktis brangesnį būstą, bet didžiuosiuose miestuose.

Tai trumpuoju laikotarpiu sprendimai matomi per leidimų išdavimą ir renovaciją, o ilguoju – per būsto prieinamumo strategiją.

– Kitais metais gyventojai galės išsiimti lėšas iš antrosios pensijų pakopos, kurių dalis nukeliaus į nekilnojamąjį turtą, įsigalios atsakingo skolinimosi nuostatų pokyčiai, o pasiūla Vilniuje dėl biurokratinių kliūčių neauga taip greitai ir baiminamasi didesnio jos sumažėjimo. Jūsų vertinimu, kaip tai paveiks būsto rinką ir ar dar labiau nesumažins būsto prieinamumo? 

– Kalbant apie tai, ko nepaminėjau – mes plačiai atvėrėme duomenis. Matome, jog šiais metais, palyginti su praėjusiais, padidėjo išduodamų leidimų skaičius. Per šiuos metus aktyviai kreipėmės į savivaldybes, atvėrėme duomenis, ir savivaldybės dabar viešai mato, kur jos vėluoja. Siunčiame raštus savivaldybėms, siekdami atkreipti dėmesį – veikia savotiškas automatinis savivaldybių vėlavimo reitingas, jei jos vėluoja statybos leidimų procese.

Labai daug bendraujame su savivaldybėmis dėl paties statybos leidimų proceso, nes nuo praėjusių metų pasikeitė tvarka. Dabar galima pateikti projektinius pasiūlymus, jie suderinami, gaunamas leidimas, o tuomet rengiamas techninis darbo projektas. Savivaldybės šios tvarkos mokosi, tačiau matome, kad lyginant su praėjusiais metais leidimų išdavimas padidėjo tiek individualiems namams, tiek daugiabučiams.

Ką tai reiškia? Teoriškai tai reiškia, kad kitais metais prasidės daugiau statybų, o metų pabaigoje bus daugiau ką pirkti. Kalbant apie tai, kad rinkoje gali atsirasti daugiau pinigų iš pensijų fondų, galimi įvairūs scenarijai – žmonės gali ir taupyti šias lėšas. Nenoriu spėlioti ar spekuliuoti, kas bus. Tačiau noriu pabrėžti, kad šiai dienai faktiškai išduodama daugiau leidimų, vadinasi, būsto pasiūlos taip pat bus daugiau.

Vis dėlto reikėtų įvertinti ir kitus aspektus. Nors statybų apimtys auga ir matome kylančią kreivę, daugėja ir infrastruktūros projektų – tarp jų kariniai miesteliai, taip pat paleidome paraiškas renovacijai, vykdomi ir kiti projektai, pavyzdžiui, stadionas. Todėl labiau susirūpinčiau darbo jėgos klausimu – ar statybininkai ir vystytojai jos turės. „Butelio kaklelis“ leidimų srityje yra pramuštas, leidimų daugėja, situacija gana nebloga.

Pats leidimų išdavimo procesas, nesakau, kad jau yra geras – mes jį toliau tvarkome, tačiau tai labiau palies naujus leidimus. Kartu turime ir naujų paraiškų, ir anksčiau pradėtų leidimų, kurių skaičius taip pat auga, todėl manau, kad dėl būsto pasiūlos kitais metais problemų tikrai neturėtų kilti.

 Šiai dienai mes turime nemažai ir statomų (būstų – BNS), kurie bus pilnai pabaigti, priduoti ir žmonės galės keltis gyventi. 

– Kalbant apie statybos leidimų išdavimo tvarką ir susijusius procesus, derinimui pateikėte Statybos įstatymo pakeitimus. Gal galite pasidalyti, kokias problemas jame matėte ir kokių pasiūlymų sulaukėte?

– Pirmiausia labai aiškiai norime atskirti visų derinančiųjų šalių atsakomybes. Taip pat turėjome problemą dėl strigimų savivaldybėse – praleidžiami tam tikri terminai, per kuriuos turi būti pateikiami atsakymai į derinimo pažymas. Šioje vietoje norime įvesti baudas. Jeigu, pavyzdžiui, savivaldybė per nustatytą dienų skaičių nesuderina ar nepateikia jokio atsakymo, manome, kad papildoma motyvacija būtų finansinės sankcijos.

– Apie kokio dydžio baudas kalbama?

– Jos nebus didelės – keli šimtai eurų. Tačiau dar matysime, nes derinimo procesas baigtas, bet eigoje dar galime gauti papildomų pastabų. Jų gali pateikti tiek organizacijos, tiek savivaldybės. Mes pateikėme savo matymą, tačiau į visas pastabas bus atsižvelgta, kad pavasario sesijoje galėtume priimti įstatymą, kuris leistų greičiau gauti leidimus ir aiškiai atskirtų atsakomybes.

Gavome pasiūlymų ir dėl infrastruktūros – kad tinklus būtų galima priduoti šiek tiek greičiau ir statybų procesai galėtų vykti sklandžiau, nes iki šiol turėjome tam tikrų užstrigimų. Taip pat siūloma paprasčiau užskaityti infrastruktūros įmoką ne tik pinigais, bet ir atliktais darbais, kas vystytojams pagerintų bendrą situaciją.

Teritorijų planavimo srityje taip pat matome iššūkių – siekiame sudaryti galimybes lengviau panaikinti tam tikrus planavimo dokumentus, pavyzdžiui, detaliuosius planus. Tai leistų greičiau ir paprasčiau planuoti tam tikras teritorijas.

Taip pat įvedame pokyčius, susijusius su statybos leidimų skaitmenizavimu. Šiuo metu daugiausia ginčų ir teismų kyla dėl statinių tūrio, pločio ir aukščio, kai išduodami leidimai. Pateikėme pasiūlymus, nuo kur ir kaip reikėtų skaičiuoti aukštį. Be to, siekiame įdiegti 3D modelį, kad projektinių pasiūlymų brėžinius būtų galima įkelti į sistemą ir ji automatiškai įvertintų, ar viskas atitinka reikalavimus. Tai ateityje padėtų išvengti ginčų, kurie šiandien dažniausiai kyla būtent dėl aukščio ir tūrio skaičiavimo.

Laukėme pasiūlymų, diskutavome su vystytojais, architektais ir projektuotojais, viską apibendrinome. Atliktas didelis darbas, pats projektas kartu su lydimaisiais įstatymais sudaro apie 143 puslapius. Tikimės ir daugiau pasiūlymų, tačiau esame įsitikinę, kad pakeitimai padės rinkai kvėpuoti, kuomet jie bus pilnai išdiskutuoti ir priimti. 

– Yra dar statybos techniniai reglamentai. Ar juos svarstoma tobulinti? 

– Taisome ir šią sritį. Pavyzdžiui, statybos techninis reglamentas, reglamentuojantis projekto sudėtį, apima apie 300 puslapių. Projekte matome tam tikrų dalių, kurias galima išimti, kad projektas būtų mažesnis, nepažeidžiant kokybinių reikalavimų. Taip pat siūlome atsisakyti kai kurių papildomų dokumentų, pavyzdžiui, architektų atestatų kopijų, kurių pateikimas nėra būtinas. Tai palengvintų patį procesą, sumažintų projekto apimtį ir paspartintų veiksmus.

Statybos įstatymas ir lydimieji įstatymai šiuo metu yra atviri diskusijoms, ir visą laikotarpį iki jų priėmimo galėsime kalbėtis konkrečių pasiūlymų apimtyje. Kiekvienas pasiūlymas bus išdiskutuotas ir apsvarstytas komitetuose. Jokių nemalonių netikėtumų čia neplanuojama.

– Prieš mėnesį teismas galutinai panaikino Vilniaus mero vadinamąjį „medžių algoritmą“, kuriuo buvo įvedami papildomi reikalavimai dėl brandžių medžių kirtimų. Miestas matė poreikį labiau saugoti medžius nei dabar tai daroma. Vystytojai iš kitos pusės sako, kad nors ir nepalankiai vertino mero tvarką, tačiau aiškesnio reglamentavimo vis tiek reikia. Visuomenei irgi tai labai jautrus klausimas. Ar jūs matote poreikį peržiūrėti dabartinę tvarką dėl želdynų miestuose apsaugos, kurie įneštų daugiau aiškumo visoms pusėms?

– Trečiasis ir ketvirtasis ketvirtis Aplinkos ministerijoje buvo aktyvus šia tematika. Dar nežinodami, kad bus taip, kaip įvyko Vilniaus miesto atveju, mes subūrėme ministerijoje želdinių grupę. Koregavome želdinių įstatymą, susitikome su savivaldybėmis, norėjome suprasti jų praktiką, kaip jie saugo želdinius, medžius ir kokia yra sistema pačiose savivaldybėse. Turėjome diskusijas tiek su architektais, projektuotojais, arboristais ir pamatėm, kad čia tikrai yra kur pasitemti.

Šiuo metu esame parengę Želdynų įstatymo pakeitimus, ministro įsakymą dėl želdinių apsaugos vykdant statybos darbus, taip pat peržiūrime statybos techninius reglamentus, kuriuose galėtų atsirasti normatyvai – kaip želdiniai mieste turėtų atrodyti. Žiūrime ne tik į tai, kaip želdinius saugoti ir kaip tai turėtų vykti statybų metu, bet ir kiek bei kur jų turėtų būti. Matome, kad kai kurios savivaldybės į tai nekreipia dėmesio – šią problemą taip pat reikia spręsti. Matom, kad kitos savivaldybės, kur yra daugiau žalumos, turi geresnę nuomonę. Bet bendros tvarkos tikrai reikia. Tai rengiam, kad tvarka būtų bendra, aiški ir reglamentuota, nes miestuose želdiniai yra ypatingai svarbu. 

– Kalbant šiek tiek kita tema – apie biudžeto svarstymą. „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis prašė skirti papildomai 700 tūkst. eurų aplinkos apsaugos pareigūnų atlyginimų didinimui. Šio pasiūlymo Vyriausybė nepalaimino. Kaip jūs pats skaičiuojatės, ar užtenka finansavimo, ar bus bandoma ieškoti iš kažkur kitur? 

– Pirmajame biudžete aplinkos apsaugos pareigūnams ir visai aplinkos sistemai jau buvo skirta 700 tūkst. eurų, ir ši suma niekur nedingo – mes tuos pinigus turėsime ateinančius trejus metus. Ar bendrai aplinkos sistemai pakanka finansavimo – tai labiau konceptualus klausimas, nes, mano nuomone, lėšų niekada niekam nebūna per daug. Jų visada ir visur trūksta.

Tačiau šiandien turime suprasti ir bendrą geopolitinę situaciją. Vyriausybė, kurios nariu esu ir aš, aiškiai nusibrėžė prioritetus – saugumas yra esminis dalykas, nes jei nebūsime saugūs, nebus ką ir saugoti. Todėl turime planą A, B, C ir D, kaip su turimais ištekliais išsiversti, ir būtent taip teks dirbti.

Tai nėra klausimas apie papildomų lėšų paiešką kitur – svarbiausia yra priemonės, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus su tuo finansavimu, kurį šiuo metu turime. Turėsime su tuo verstis.

– Taip, bet Remigijus Žemaitaitis prieš biudžeto svarstymą išreiškė prašymą skirti dar papildomus 700 tūkst. eurų prie jau esamų. Ar čia buvo jūsų apskaičiuotas poreikis, kiek dar trūksta? 

– Dabar aš negaliu pasakyti, kaip ir iš kur atsirado 700 tūkst. eurų, nes jie (poreikiai – BNS) buvo pateikti žymiai didesni, svarstant antrąjį biudžeto projektą. Tai kaip buvo skaičiuoti papildomi 700 tūkst. eurų aš negaliu atsakyti, nes poreikis buvo pateiktas virš 2 mln. eurų. 

– Tarp savo prioritetų vienu iš svarbiausiu nurodote miškų politiką. Ar jau galutinai pavyko išspręsti Vyriausybės programos klausimą, kad Valstybinių miškų urėdija nebūtų perduota Žemės ūkio ministerijai?

– Išspręstas galutinai. Miškai nėra tik ūkinis subjektas, tai yra bendra ekosistema – yra ir buveinė, ir produktas. Tai mes negalime urėdijos perkelti vienur, bet ministerijai (Aplinkos – BNS) palikti buveines. Viskas, kas dabar yra Aplinkos ministerijoje, yra gerai, dėl to ir buvo stiprinama ši sritis, suprantant, kiek ji yra svarbi. Paskirtas atskiras viceministras ir jeigu reikės dar kažkokių papildomų kompetencijų, tai jas stiprinsime viduje. 

– Bet iš Vyriausybės programos šis punktas nebus išbrauktas? 

– Ne, pačios programos keisti nėra galimybės. Kokia ji yra, tokia yra. 

– Poreikį naujam viceministrui, atsakingam už miškų politiką, išreiškė premjerė. Kodėl jis atsirado ir ar premjerė kėlė dar kažkokių papildomų reikalavimų, susijusių su viceministru ar šia tema? 

– Iš kur tiksliai atsirado toks poreikis, aš nežinau. Galbūt buvo manoma, kad šiam sektoriui reikia didesnio dėmesio ar papildomų pajėgumų. Buvo sutarta dar labiau stiprinti miškų politiką Aplinkos ministerijoje ir tam įsteigti papildomą viceministro etatą. O kas bus paskirtas viceministru ir kokias kompetencijas jis turės, buvo pavesta spręsti man. Daugiau jokių papildomų reikalavimų nebuvo.

– Kalbant bendrai apie miškų politiką, kokia jūsų vizija? 

– Labai džiaugiamės, kad Miškų įstatymas pagaliau pasiekė Seimą. Laukia pirminiai svarstymai ir klausimai Kaimo reikalų komitete, vėliau jis keliaus į Aplinkos apsaugos komitetą, kur bus nagrinėjami visi mūsų ir rinkos pasiūlymai dėl kompleksinio požiūrio į miškus – mažesnių biržių, mažesnių plynųjų kirtimų, didesnės apsaugos, kitokio kompensavimo mechanizmo, grupių perskirstymo ir miškų perskirstymo esamose grupėse.

Matome, kad tai turės reikšmingą proveržį ir leidimų išdavimo greičiui. Rinkoje tikrai bus palengvėjimas, nes, kiek žinau, nuo 2018 metų įstatymas nebuvo peržiūrėtas taip kompleksiškai, kaip tai darome dabar.

Tai – savotiška „karšta bulvė“, nes miškai rūpi visiems. Šiuo metu matome didelį atotrūkį tarp pozicijų „kirsti daugiau“ ir „nedaryti nieko, nes viską reikia saugoti“. Aplinkos ministerija šioje vietoje bus ta institucija, kuri turės rasti balansą – aiškiai atskirti, ką būtina saugoti, o kur į mišką galima ir reikia žiūrėti kitaip.

Papildomai stiprinsime ir komunikaciją. Valstybinė miškų urėdija jau sausio mėnesį planuoja paleisti atvirą platformą, kurioje bus matoma, kaip, kur ir kas yra ar bus kertama. Šiuo metu leidimai ir kirtimai viešinami koordinatėmis, o ateityje tai bus interaktyvus žemėlapis, kuriame visuomenė galės aiškiai matyti, kur išduodami leidimai ir kur tais metais suplanuoti kirtimai.

– Užsiminėte apie dvi skirtingas puses. Turėjote tiek jūs, tiek premjerė susitikimus su miškų ūkių atstovais. Jie irgi prašo subalansuoti ūkinę miškų veiklą ir aplinkosaugos reikalavimus. Ar jūs panašiai matote tą viduriuką? Ar atliepia jūsų vizija kažkiek miškų ūkių lūkesčius? 

– Buvo pasirašytas protokolinis sprendimas, kai iš Vyriausybės į Seimą iškeliavo Miškų įstatymas. Principas, kad stengiamės atliepti ne tik vienos, bet ir kitos pusės lūkesčius. Reikia suprasti, kad visiškai nei vienos pusės lūkesčių įgyvendinti neįmanoma, ir tokio tikslo nėra. Jei žiūrėtume tik į vieną pusę, kita pusė būtų pamiršta. Reikia surasti viduriuką – balansą tarp ūkinės veiklos ir aplinkosaugos. Jei visi lūkesčiai būtų įgyvendinti vienpusiškai, arba miškų Lietuvoje nebūtų, arba juose nieko negalėtume daryti.

Abi pusės yra labai stiprios, kardinalios – ir tai natūralu. Aktyviai bendraujame su visais atstovais ir bendrausime toliau, ruošdami miškų strategiją, kuri parodys, kaip Lietuva gyvens su miškais iki 2050 metų. Visos organizacijos yra įtraukiamos, su visais vyksta diskusijos. Reikės nuspręsti, ką saugome, o kur, pavyzdžiui, yra ketvirtos kategorijos miškas be buveinių ar kitų saugomų dalykų, ūkininkavimas turėtų vykti be papildomų įsikišimų.

Kalbant apie regioninius parkus ir kitas saugomas teritorijas, kaip Pavilnių parkas, tai yra padidinto matomumo teritorijos, bet jos taip pat turi savo gamtinį ciklą. Ten yra žievėgraužis tipografas, krenta medžiai, kurie gali pakenkti žmonėms. Jei norime, kad tokiose teritorijose žmonės galėtų saugiai lankytis, vaikščioti ir būti saugūs, jas reikia prižiūrėti ir valyti. Tai turi būti viešinama, kad visuomenė žinotų, jog vyksta šie darbai. 

– Kalbant apie Pavilnių regioninį parką, visai neseniai žmonės pradėjo dalintis nuotraukomis, kad ten kertami medžiai. Ar jūs domėjotės šia situacija? 

– Man pačiam buvo įdomu bendrai suprasti tvarką, pagal kurią Valstybinė miškų urėdija išduoda leidimus. Tuos leidimus derina visos institucijos. Tiek pati tarnyba, tiek saugomos teritorijos, tiek parkų direkcija, savivaldybės. Gauti leidimą yra sudėtinga, ypatingai labai matomose ir viešose teritorijose – peržiūrima po kelis kartus. 

Tai kalbant apie Pavilnių parką, ten buvo valoma žievėgraužio tipografo padaryta žala ir taip pat tie medžiai, kurie yra rizikingi ir gali, tiesiog užkristi ant žmonių, jiems bevaikštant. Tai sanitariniai kirtimai, kurie yra reikalingi. Tai iš principo pažeidimų mes kažkokių nematome. Ir šiaip apie pažeidimus išduodant leidimus aš pastaruoju metu nesu girdėjęs – kad būtų nelegaliai arba netinkamai išduotas leidimas arba kažkokie kirtimai vyktų ne pagal leidimą. Tai ši procedūra pas mus yra tinkama. Tiesiog reikia suprasti, kad tai yra visuomenei svarbios ir jautrios teritorijos, kur bet kokiu atveju bus aktyvus visuomenės susidomėjimas. Tai išduodant leidimus yra skiriamas ypatingas dėmesys. 

– Pažeidimų nematote, matote labiau komunikacijos problemų? 

– Komunikacijos problemą aš čia matau, nors yra atliekamos ir visos viešinimo procedūros, yra skelbiama ir internetiniuose puslapiuose. Bet bandysime eiti link to, kad atsirastų interaktyvūs žemėlapiai ir visuomenė kuo anksčiau galėtų būti supažindinta. Bet čia niekada nebus nejautri tema. Manau, reikia rasti kuo daugiau būdų ir dar plačiau informuoti visuomenę, kad tie kirtimai yra privalomi, jie reikalingi ir jie bus. 

– Norėčiau paliesti ir temą apie klimato kaitą. Neseniai grįžote iš Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP30) Brazilijoje. Po jos Jungtinių Tautų vadovas sakė, kad valstybės turėtų numatyti didesnes ambicijas. Tuo metu aktyvistai konferencijos rezultatus vadino menkais. Kokį jūs įspūdį išsivežėte ir kaip vertinate pasiektus rezultatus? 

– Konferencija, man atrodo, buvo antra pagal dydį išvis istorijoje – apie 60 tūkst. dalyvių. Buvo labai daug paviljonų, šalių ir organizacijų, kurios pristatė tam tikras pažangos priemones, kaip kovoti su klimato kaita. (...) Matosi, kad Europos Sąjunga imasi lyderystės (kovoti su klimato kaita – BNS) ir buvo tikslas pasirašyti susitarimą dėl Amazonės miškų, dėl papildomo finansavimo, taip pat kad šalys pateiktų vadinamuosius NDC rodiklius. Bendrai buvo deramasi dėl papildomo, taip vadinamo, pereinamojo finansavimo.

Taip, iki galo nebuvo pasiekti tie tikslai, kuriuos buvo norima pasiekti – tai, kad šalys pateiktų savo rodiklius, kad būtų pasirašyti tam tikri susitarimai. Bet mano asmenine nuomone tai yra gerai, nes jei būtų pasirašyti susitarimai, Europos Sąjunga būtų turėjusi duoti dar daugiau pinigų ir nusileisti kitoms šalims. Tai ji nenusileido, daugiau pinigų nedavė ir visos derybos tęsiasi toliau. Taip pat nebuvo priimtas papildomas kompromisas dėl iškastinio kuro, nes didžiosios šalys, kurios daugiausiai turi iškastinio kuro – ta pati agresorė, Saudo Arabija – boikotavo tą susitarimą ir jis nebuvo pasiektas. 

– O kokią jūs pats dėliojatės viziją, kaip kovoti su klimato kaita? 

– Pirmiausia, labai aktyviai bendraujame su susisiekimo, energetikos, žemės ūkio ministrais, nes mes esame atsakingi (už kovą su klimato kaita – BNS), tačiau Aplinkos ministerija nėra pagrindinis teršėjas. Tai bendradarbiavimas remiasi pagrinde su minėtomis ministerijomis. Mes čia kalbame ne tik apie socialinį klimato foną, modernizavimo fondą ir daug papildomų pinigų, kurie ateis kitu laikotarpiu į priemones kovoti su klimato kata, bet ir apie pastovų bendradarbiavimą su kitomis ministerijomis, nes viskas turi būti kompleksiška. Nes reikia suprasti, kad gruodį buvo šilčiausia diena per 37 metus. Pagal Paryžiaus klimato susitarimą, kurio dešimtmetį jau minime, irgi nėra pasiekta 1,5 laipsnio riba išlaikyti vidutinę pasaulio temperatūrą, esame link to, tačiau vidutinė temperatūra kyla. Tai priemonių reikia imtis. Turime labiau naudoti atsinaujinančius šaltinius, modernizuoti būstą, atsisakyti iškastinio kuro. Turime žiūrėti ir į žemės ūkį, kad jis kuo mažiau būtų taršus ir būtų ekologiškas. 

– Ačiū už pokalbį.

BNS interviu skelbtas naujienų portale 15min.lt