in

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis apie „mėšlo įsakymą“: „Sustokime ir suvokime“

Asociatyvi nuotr. (Unsplash)

Pastarosiomis dienomis Lietuvos ūkininkai vis karščiau diskutuoja apie metų pabaigoje įsigaliosiantį dviejų ministerijų priimtą įsakymą, pagal kurį mėšlas turės būti saugomas tam specialiai įrengtose mėšlidėse.

Primename, kad 2020 m. gruodžio 9 d. Aplinkos ir Žemės ūkio ministrai patvirtino įsakymą „Dėl Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo” ir jį išdėstė nauja redakcija. Įsakymas įsigalios nuo 2021 m. kovo 15 d., bet kai kurie pakeitimai įsigalios 2021-2024 metų laikotarpiu ir palies gyvulių augintojus.

Vienas iš labiausiai gyvulininkystės sektoriaus atstovus neraminančių pakeitimų, kuris įsigalios nuo 2021 m. lapkričio 15 d. – laukuose mėšlas negalės būti laikomas draudžiamuoju tręšti laikotarpiu, t. y. nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d. (išskyrus išimtis dėl palankių hidrometeorologinių sąlygų).

Apie tai agrodiena.lt kalbėjosi su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generaliniu direktoriumi Jonu Sviderskiu:

„Yra toks pasakymas – „iš didelio rašto išėjo iš krašto“. Štai ir čia – toks paprastas, elementarus dalykas – mėšlo tvarkymas. Žemdirbiai jau nebegali, pasak valdininkų – jau nebemoka tinkamai mėšlo sutvarkyti. Reikia reglamentuoti dviejų ministrų įsakymu, kuris, beje, kasmet kaitaliojamas. Darosi nebejuokinga, kai kabinetiniai biurokratai pradeda mokyti ir kištis į tokius elementarius dalykus. Ir tai aukščiausios kategorijos – ministerijų valdininkai. Reiškia, sukuria problemą, kad išlaikytų sau darbo vietas ir susireikšmina, kad, atėjus naujai politinei valdžiai, galėtų įrodyti savo nepakeičiamumą ir reikšmingumą, kad atrodytų dideliais „valstybininkais“. O iš esmės viskas yra labai paprasta. 2019 m. Žemės ūkio ministerijos užsakymu yra parengtas Gerosios žemės ūkio praktikos KODEKSAS, juo žemdirbiai ir vadovaujasi. Ten pasakyta ir kaip tvarkyti mėšlą. Beje, žemdirbiams jis – ne atlieka, ne blogų kvapų šaltinis, o elementari organinė trąša, kuri reikalinga ne tik augalams, bet ir dirvožemio gerinimui. Valdininkų rūpestis turėtų būti kaip padėti žemdirbiui, o ne „siūti apynasrius“. Juk šalyje pieno bepagaminame tik 1,3 mln. tonų, o suvartojame 0,9 mln. tonų. Tai – kritinė riba. Jeigu pieno ir jo produktų suvartotume kaip suomiai – po 430 kg žmogui (dabar suvartojama 295 kg), tai būtų visai liūdna. Jo pritrūktų. Galvijų skaičius sumažėjo 4 kartus. Vienam hektarui beliko 0,19 sąlyginio gyvulio, t. y. 9 kartus mažiau nei galima laikyti neteršiant gamtos. Su pienu ritamės į pakalnę. Kaip jau nusiritome ir su kiauliena – Lietuvoje su danų kapitalo kompleksais pagaminame nepilnus 50 proc. Lietuvos rinkos poreikio. Jeigu danai pasitrauktų, liktų tik apie 20 proc. lietuviškos kiaulienos. Todėl visą dėmesį reikia skirti gamybos skatinimui. Taip daro kaimynai: latviai, lenkai, estai ir kitos šalys. Čia taip pat tinka buvusių šalies vadovų pasakyti žodžiai – „sustokite ir susivokite“.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

GIPHY App Key not set. Please check settings

Loading…

0